Viena gyvenimo naktis, pakeitusi mane

Turbūt kiekvienas turime savo svajonę, o gal net ir keletą jų. Bėgant laikui jos kinta dėl besikeičiančių aplinkybių, mūsų požiūrio, patirties ir kitų veiksnių. Išties tai natūralu ir nėra blogai, bet tik iki to momento, kuomet visa tai visiškai užgožia žmogų svajoti. 99% sveikais gimusių kūdikių yra genijai, tačiau kas kelis metus jų genialumas nyksta, kol sulaukus 25 metų, jų telieka tik 2%. Kas po galais įvyksta? Kur dingsta šita masė žmonių, kurie suteiktų mūsų valstybei ir visai planetai didelius pokyčius?


Seras Kenas Robinson teigia, kad pamatas gimusiems vaikams yra tėvai, kurie skatina arba priešingai, žlugdo jų kūrybingumą, toliau - ne visai teisinga švietimo sistema, kuri įspraudžia laisvą protą į tam tikrus rėmus. Didelė dalis žmonių sulaukę pilnametystės, atrodytų, labai nieko neišsiskiria iš visuomenės, bet čia ir yra visa esmė, bijojimas išsiskirti ir palikti tą komforto zoną, kurią įdiegė neteisinga gyvenimo matrica.
Reikia pripažinti, kad vidutinybių gaminimo mašina yra labai galinga ir žlugdo genijų mumyse.


Labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, jog norėti ir svajoti būtina nepaisant jokių aplinkybių. Begalinis noras ir svajonės sukuria motyvaciją, kuri priverčia veikti esant net labai sudėtingomis aplinkybėmis.
Šį straipsnį rašau norėdamas trumpai papasakoti vieną iš savo gyvenimo etapų, kuris man yra puiki mokykla bei patirtis ateičiai.Tikiuosi, kad jis skaitantiems bus bent kiek naudingas.
Taigi, dar būdamas 16 m. aš turėjau svajonę, įkurti automobilių remonto dirbtuves. Dabar tai neatrodo didelė svajonė, bet tuo metu man ji buvo visas pasaulis. Anksčiau maniau, kad tai atsirado dėl domėjimosi auto technika, bet dabar suprantu, kad didesnis noras buvo turėti savo verslą ir būti nuo nieko nepriklausomu. Atsidaryti dirbtuvėms, žinoma, reikia pinigu, kurių aš neturėjau, todėl vis svajojau ir atidėliojau. Būdamas 20 m., nors vis dar neturėjau jokio kapitalo, bet turbūt to labai didelio noro dėka aš supratau, kad, po galais, laikas jau atėjo. Taigi pasiskolinau tuo metu man tikrai nemažą 1000 lt sumą, už kurią nusipirkau verslo liudijimą ir išsinuomavau garažą, kuris kainavo 50 lt per mėnesį. Dar už maždaug 400 lt įsigijau įrankių ir iš tėvų rūsio atsivežęs savo seną rašomąjį medinį stalą, ant kurio galėčiau remontuoti detales, pradėjau savo verslą.


Didelio palaikymo iš aplinkinių tikrai nesusilaukiau. Atvirkščiai - reakcija net iš artimiausios aplinkos žmonių buvo priešiška. Tuo metu nesuprasdavau ir užpykdavau, kada man tiesiogiai ar užuolankom sakydavo, kad darau kažkokią kvailystę ar užgaidą ir, kad man tikrai nieko nesigaus, siūlė kuo greičiau ateiti į protą ir elgtis taip, kaip elgiasi normalūs žmonės. Dabar man taip nesako niekas, bet jei visgi pasakytų, aš tai priimčiau kaip komplimentą. Tuo metu vienintelis žmogus, kuris mane skatino ir palaikė, buvo mano brangiausias draugas Lukas, kuris keli mėnesiai dar iki man atidarant dirbtuves, žuvo motociklo avarijoje. Tai buvo nuostabus žmogus ir, nors labai jaunas, stebėtinai įžvalgus. Kuomet atsimenu mūsų pokalbius, suprantu, kad jis jau tuomet suprato, kaip įgyvendinti savo svajones. Jis buvo žmogus, kuris būtų nuvertęs kalnus, ir kurio man labai trūksta iki šiol. Taigi, vienintelis mano vidinis variklis buvo mano svajonė, į kurią aš jau pasileidau.


Nuo namų iki mano dirbtuvių, buvo nemažas kelias, be to tuo metu nelabai sutariau su savo tėvais, tad apsigyvenau pas močiutę, nes jos namas buvo visai netoli mano serviso. Bet po kelių savaičių ji norėjo šiek tiek pinigėlių už tai kad pas ją gyvenau. Žadėjau, kad greitai uždirbsiu ir iš karto duosiu, bet nei po savaitės, nei po trijų, nei po penkių, aš neturėjau nė vieno kliento. Prie viso to, pašalinai man vis primindavo, ką po galais aš čia sugalvojau ir kodėl neinu, kaip normalus žmogus, dirbti užtikrinto, saugaus darbo su stabiliu atlyginimu. Po gero mėnesio praleisto garaže - kai momentais pasikalbėdavau jau ir su savimi, ir, prisipažinsiu, visi neigiami kitų žmonių pasisakymai mano atžvilgiu buvo neblogai atlikę savo darbą dėl ko mano pačio tikėjimas buvo bepradedąs svyruoti - atsidarė garažo duris ir pro jas įžengęs vyrukas, su automobilio detale rankose, garsiai paklausė: Ar čia remontuojami automobilio radiatoriai? Tą minutę, net užsikirtau atsakydamas. Daug kartų mintyse įsivaizdavau, kaip pro duris įžengia klientas, bet po galais po tiek laiko, jis pagaliau tikras. To momento, to žmogaus, to garsaus balso, kurio aš taip laukiau, niekados nepamirsiu. Tą minutę aš būčiau sutaisęs bet ką, ką mokėjau, o jei nemokėčiau, tuomet pasistengčiau laimėti laiko ir būčiau išmokęs.


Taigi, dar tą pačią dieną mano pirmas klientas įsėjo iš dirbtuvių su sutaisyta automobilio detale ir pažadėjo atvežti dar daugiau darbo, o aš užsidirbęs pirmus penkiasdešimt litų, jaučiausi kaip nugalėtojas ir laimingiausias žmogus žemėje galutinai supratęs, kad man pavyks.


Turbūt būtent tada gavau pagrindinę pamoką tikėti savimi, būti kantriam, mandagiam ir dirbti tik maksimaliai. Aš supratau, o laikas tai patvirtino, kad jeigu laikysiuos šių principų, mano verslas tik plėsis.
Po pusantrų metų aš nusipirkau garažą, kurį nuomavau, o kiek vėliau šalia įsigijau dar papildomai tris garažus ir sujungiau juos į vieną patalpą. Be abejonės, kiekviename versle pasitaiko geresnių ir sunkesnių dienų, tad tokių buvo buvo ir pas mane, bet turint viziją ir viską darant kantriai ir maksimaliai, neišvengiamai eini savojo tikslo link.


Vėliau įsigijau keletą limuzinų, kuriuos pradėjau nuomoti, bei įkūriau vestuvinių suknelių nuomos saloną, bet tai kita istorija, kuri mane atvedė ir fotografiją, ir be kurios šiandiena savęs neįsivaizduoju.


Taigi, grįžtant prie automobilių remonto verslo, viskas ėjosi tikrai gerai. Vieną gražų vasaros vakarą su savo žmona grįžau iš Vilniaus, kur pirkau detalę limuzinui ir nusprendžiau, kad ją pasidėsiu savo dirbtuvėse. Buvo apie pusė vienuolikos vakaro, kuomet užrakinau serviso duris ir mes su žmona grįžome namo. Tada trumpai pasiplanavau rytdienos dienotvarkę ir jau ruošiausi eiti miegot, kai suskambo mano telefonas. Keistai vėlokas skambutis, pamaniau, bet kuomet nuomavau limuzinus tokių pasitaikydavo. Nustebau išgirdęs pažįstamo, kuris netoliese manęs turi garažą, balsą. Jis sako: Mantai, ten pas tave garaže kažkas sprogo ir atrodo rimtai. Pamaniau, kad jis kažką maišo, nes juk tik prieš nepilną valandą ten buvau ir viskas buvo gerai, bet, žinoma, nusprendžiau nedelsiant važiuoti ir patikrinti.
Kol važiavau, galvoje sukosi įvairios mintys: greičiausiai čia kažkoks kvailas pokštas, bet juk gimtadienis jau praėjo ir šiaip pokštams jau vėlokai kaip ir, beje, jis būtų visiškai nevykęs. Likus kokiam kilometrui iki serviso pamačiau mėlynus švyturėlių žybsnius, dėl ko man trumpam sustingo kraujas ir tapo aišku, kad niekas su manimi nejuokauja. Visgi iki pat dirbtuvių degė maža viltis, kad sprogo visgi ne mano dirbtuvės.
Privažiavęs arčiau ir pamatęs tris gaisrines, galvoti jau negalėjau nieko, tiesiog stebėjau vaizdą, kuris atrodė kaip iš filmo - netikras. Lėtai išlipau iš mašinos ir priėjau prie savo dirbtuvių, prie svajonės, į kurią įdėjau tiek daug.


Vaizdas sunkiai nupasakojamas ir pranoko visą mano vaizduotę. Gaisras jau buvo beveik užgesintas, dėl ko buvo daug dūmų, bet tai tik trumpai slėpė, kas įvyko išties. Besisklaidant dūmams pamačiau, kad trijų garažų durys, kurių kiekviena svėrė po 200 kg. gulėjo išsviestos kaip degtukų dėžutės, kas mano galvoje sukėlė dar didesnį sąmyšį - kas čia po galais darosi? Pasirodo, tai buvo niekis, ką dūmų uždanga man atskleidė netrukus. Stovėjau ir bandžiau įžiūrėti dirbtuvių kontūrus, bet mačiau tik juoduma, nieko nesuprantu, pamaniau, kol dingtelėjo baisi mintis - nėra ką pamatyti, nes dirbtuvių nebėra. Kaip nesibaigiančiam naktiniam košmare supratau, kad nesuklydau, nes lubos buvo nukritusios žemyn, iš kurių viena sverdama pusantros tonos, gulėjo užspaudus paliktą remontuoti kliento automobilį. Išverstos visos sienos, kurios apgadino kitų žmonių mašinas, sudegusios visų klientų detalės kaip ir daugelis įrankių. Visas mano verslas tiesiogine to žodžio prasme dingo juodoje dūmų skylėje palikdamas tik neišsenkamų problemų uodegą. Aš negalvojau nieko, tik žiurėjau ir vis dar negalėjau patikėti tuo ką matau. Atsimenu, kad vienas iš gaisrininkų paklausė ar viduje nėra žmonių, ir nors buvau tikras, kad servise būti nieko negalėjo aš nežinojau ką atsakyti, nes jau nebuvau tikras dėl visko kas čia vyksta. Vėliau man reikėjo rašyti paaiškinimą, pati teritorija buvo aptverta, o ryte iš Vilniaus atvažiavo ekspertai tirti dėl kokių priežasčių įvyko sprogimas. Taip pat suvažiavo daug žurnalistų ir kėlė savas versijas, o aš tuo metu po truputėlį bandžiau suprasti, kokį nuostolį patyriau ir ką man daryti toliau. Kada ekspertai bei žurnalistai išsiskirstė, lyg to dar būtu mažai, pradėjo rinktis vagiliai, kurie tikėjosi, kad vieta bus palikta be priežiūros ir jie galės pasisavinti daiktus, kurie galbūt dar išgyveno po sprogimo, todėl man skubiai teko samdyti sargą, kad saugotų teritoriją.


Po bemiegės nakties ir privalomo ryto, pagaliau bent trumpam galėjau likti vienas ir pamėginti įvertinti susidariusią situaciją bei pagalvoti ką daryti toliau. Padėtis buvo sudėtinga, nes greitai ir apytiksliai paskaičiavus vien klientams aš turėjau atlyginti didžiulius nuostolius. Ką jau kalbėti apie garažų atstatymą, kai tame aš neturėjau jokios patirties ir net nežinojau nuo ko pradėti. Bandžiau bent preliminariai skaičiuoti kiek man tai kainuos ir nuo ko pradėti tvarkyti visą šią sugriuvusią sistemą. Kadangi viską buvau investavęs į limuzinus - tai pinigų beveik neturėjau, todėl situacija atrodė dar gerokai keblesnė.
Ilgai galvoti nebuvo kada, nes pradėjo važiuoti klientai atsiimti savo detalių, o supratę, kad jų nebėra, norėjo, kad už jas būtų atlyginta. Tik vienas žmogus pastovėjęs tarė: tiek to, nesirūpinkite dėl manęs, matau, jūs turite didelių rūpesčių. Ačiū jam. Dar vėliau pradėjo lyti ir vanduo masiškai užpylė apatinių garažų savininkus, dėl ko jie, žinoma, reikalavo, kad kažkas kuo greičiau būtų daroma. Per vieną naktį aš atsidūriau labai netikėtoje ir keblioje situacijoje, o jau iš patirties žinojau, kad dažniausiai sunkiose situacijose lengvos išeities tikėtis nereikėtų. Žinoma, iš pašalinių sulaukiau ir pasiūlymų į viską spjauti ir sakyti, kad nieko nedarysiu :) bet, mano nuomone, svajotojai taip nesielgia!
Turbūt mano naujas noras turėjo būti, kad nieko panašaus nebūtų įvykę, bet juk tai tik ir liks noras arba daugiau skundimasis, tad geriau svajoti, kad viskas baigtųsi gerai, už ką, žinojau, esu atsakingas tik aš ir niekas kitas.
Sėdėjau, žiurėjau į griuvėsius ir galvojau apie tai, kaip viską pradėjau kuomet man buvo 20 metų. Prisiminiau, kad ir tada neturėjau pinigų, pagalbos iš aplinkinių, bet man pavyko. Prisiminiau praėjusį vakarą, kuomet užrakinau dirbtuvių duris, pagalvojau apie netrukus po to įvykusį sprogimą, bei jo jėgą ir supratau, kad po galais - aš esu labai laimingas. Juk su manimi buvo mano žmona, kuri jau antrą mėnesį laukėsi mūsų dukrytės. Juk jos yra sveikos - kas ir yra svarbiausia. Tad didžiausia šio įvykio nauda, kad jis man priminė tikrąsias žmogaus vertybes. Taip pat supratau, jog aš vis dar galiu norėti, svajoti ir siekti savų tikslų, ir žinote ką, aš buvau daug stipresnis nei kada nors prieš tai. Aš supratau, kad viskas bus gerai, dar nežinojau kaip, bet buvau tuo įsitikinęs. Žinojau, jog viskas priklauso tik nuo manęs, o tai reiškia, kad blogai būti negali, nes aš padarysiu viską, kad viskas išsispręstų. Šis įvykis sugriovė ne tik mano verslą, jis sudaužė, mano supratimą apie vertybes, stiprybę ir tikėjimą, atsakomybę ir reagavimą kritinėmis situacijomis, kitaip tariant visus mąstymo, bei įsitikinimo pamatus.


Taigi, aš pradėjau nuo tikėjimo, kad atstatysiu padarytą žalą ir su tuo tikėjimu pakėliau pirmąją sugriuvusių dirbtuvių plytą, tvarkingai padėdamas ją į šoną, po to sekė antra plyta, ir nors jaučiausi kaip skruzdelė, viena turinti atstatyti didžiulį skruzdėlyną, žinojau, kad su pirmos plytos pakėlimu aš vėl pradėjau judėti į priekį, nepaisant to kiek buvau nusviestas atgal. Dabar suprantu, kad atstatydamas servisą, aš stačiau ir naujus savo mąstymo pamatus. Vėliau prie manęs prisijungė keletas žmonių, kurie noriai dirbo už minimalų atlygį, o dar po kurio laiko atsirado pažįstamas, turintis savivartį kraną su kurio pagalba buvo išvežta didžioji dalis sugriuvusių dirbtuvių. Atrodė, kad kažkas iš aukščiau patikėjo kartu su manimi, jog viskas susitvarkys. Atstatyme dirbau nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, be jokių pertraukų, tuo pačiu prižiūrėdamas limuzinų nuomos verslą. Taigi po pusantro mėnesio juodo darbo, servisas buvo pilnai atstatytas ir galėjo tęsti savo veiklą.


Nepaisant to, kad po sprogimo visi garažų bendrijos nariai buvo nepatenkinti padaryta žala ir dideliais nepatogumais, bei daugelis iš jų manimi nepasitikėjo, jau po mėnesio, kuomet viską atstačiau, buvau išrinktas jų pirmininkų, o dar kiek vėliau sulaukiau pasiūlymų kelti savo kandidatūrą tapti visos asociacijos vadovu.


Šiandiena aš esu atidavęs pasiskolintus pinigus ir esu geresnėje padėtyje nei kada nors iki šiol. Svarbiausias turtas, kurį aš įgijau - tai žinojimas, kad žmogus, turintis nenugalimą tikėjimą, svajonę ir kantrybę, yra nesustabdomas bei įgyvendins visus savo tikslus, bei svajones.


Šiandiena aš studijuoju KTU LYDERYSTĖS studijas, taip pat esu profesionalus fotografas ir pasakysiu, kad šį darbą atlieku labai gerai, nes dirbu daugiau nei šimtu procentų, jei dirbčiau mažiau, tai reikštų, kad labiausiai pakenkiau sau. Kiekvieną kartą aš išsikeliu sau tikslą, ir žinau, kad jį pasieksiu, o po jo pasieksiu ir kitą tikslą, kurį užsibrėšiu, kaip ir esu visiškai įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali įgyvendinti savo svajones. Gal būt mes tiksliai negalime žinoti, ką atneš ateitis, bet bent jau galime stengtis, kad ji maksimaliai priklausytų nuo mūsų.


Kartais manau, kad aš vis dar tas vaikas, kuris svajoja, ir labai tikiuosi tokiu likti kol būsiu gyvas.


fotografas  Mantas Janavičius        
www.mantasjanavicius.lt